Gita Govinda ir Jagannatha

Senų senovėje Gita Govinda giesmė buvo labai populiari tarp žmonių Orissoje. Mažame kaimelyje netoli Purio, gyveno mergaitė, vardu Padma. Ji buvo sodininko dukra ir puikiai dainavo Gita Govinda. Vieną dieną ji skynė baklažanus ir dainavo šią giesmė labai melodingai. Kai Viešpats Jagannatha išgirdo kaip ji dainuoja Gitą Govindą, nesugebėjo išbūti šventykloje. Jis tučtuojau nulipo nuo altoriaus ir nuvyko į sodą, kuriame Padma dainavo. Viešpats jagannatha sekiojo mergaitei iš paskos, paniręs į garsus. Jis visiškai užsimiršo įsiklausęs į Gita Govinda garsus. Kol Jis sekiojo mergaitei iš paskos, vaiskrūmių dygliai sudraskė Jo drabužius. Viršutinė Jo rūbo dalis nukrito žemėn, bet Viešpats buvo taip susitelkęs į Gita Govinda giesmę, kad nieko nepastebėjo.

Po kurio laiko Padma pripildė savo krepšį baklažanais ir išėjo iš sodo. Viešpats Jagannatha, labai patenkintas prisiklausęs Padmos dainavimo, grįžo į šventyklą. Kitą rytą pujaris atėjo atlikti rytinių patarnavimų. Kai jis atvėrė šventyklos vartus, labai nustebo matydamas suplėšytus, be viršutinės dalies Viešpaties Jagannathos rūbus. Medžiagos gabaliukai mėtėsi šen bei ten. Tai matydamas pujaris labai susirūpino ir tučtuojau apie šį nutikimą informavo karalių. Nieks negalėjo suprasti, kaip taip galėjo nutikti. Karalius ėmė badauti ir kritęs priešais Viešpatį, ėmė melsti atleidimo už klaidas, padarytas tarnaujant Jam.

Viešpats Jagannatha apsireiškė karaliaus sapne ir pasakė: "O karaliau! Nesijaudink! Man labai patinka klausytis Gita Govinda giesmės, sukurtos Mano atsidavusiojo Jayadevos. Praeitą vakarą kaimo mergaitė giedojo Gitą Govindą labai maloniai. Mane labai patraukė jos dainavimas ir Aš išvykau iš šventyklos pasiklausyti jos. Mano rūbus suplėšė vaiskrūmių dygliai, kai sekiojau mergaitei iš paskos. Pats nepastebėjau, kai viršutinę rūbų dalį pamečiau ten. Dėl to visai nesijaudink, tu nieko blogo nepadarei. Bet aš prašau tavęs atvežti kasdien tą mergaitę, kad ji Man dainuotų Gitą Govindą priešais Mane šventykloje prieš Man einant miegoti."

Karalius tučtuojau pasiuntė žmones surasti tą mergaitę. Kai jie atrado jos namus, sode pamatė gulinčią Viešpaties Jagannathos viršutinę rūbų dalį.  Kai karalius apie tai išgirdo, buvo nustebęs: tai patvirtino, kad Viešpats buvo mergaitės sode. Karalius troško išpildyti Viešpaties troškimą kas vakarą klausytis Padmos giedamos Gita Govinda giesmės. Jis asmeniškai nuvyko į mergaitės namus ir papasakojo apie savo sapną, kuriame pasirodęs Viešpats Jagannatha išreiškė norą kas vakarą klausytis jos giedojimo. Jis pasakė, kad jei mergaitė neturi prieštaravimų, ji galėtų persikelti į Purį. Visi jos ir jos šeimos poreikiai bus patenkinti. Tada ji galėtų kas vakarą dainuoti Viešpačiui Jagannathai. Tai girdėdama mergaitė buvo labai laiminga. Kaip jai pasisekė, kad Viešpats panorėjo, kad ji Jam asmeniškai dainuotų Gitą Govindą! Taigi Padma, kartu su šeima, sutiko persikelti į Purį ir ten tarnauti Viešpačiui Jagannathai.

Jie atvyko į Purį ir susitiko su karaliumi. Karalius pasirūpino visais šeimos patogumais ir suteikė Padmai ypatingą tarnystę - giedoti Gitą Govindą priešais Jagannathą. Nuo tada ši giesmė giedama Jagannathos šventykloje. Karalius labai gerbė Gita Govinda giesmę, parašytą Jayadevos. Jis nustatė tikslų giedojimo laiką ir taip atsirado jos giedojimo taisyklės. Karaliaus paliepimu, šis nurodymas buvo iškaltas akmenyje, kaip amžinas įsakymas. Nuo tada, sėkmingiausioji mergaitė Padma, pradėjo giedoti Gitą Govindą Viešpačiui kasdien, per vidurnakčio arati prieš einant Jagannathai ilsėtis. Padma tapo žinoma kaip Deva dasa, arba Viešpaties tarnaitė.

Versta iš Bhakti Purusottama Svamio knygos "Sri Jagannath. The Pastimes of the Lord of the Universe"

Gita Panda

Labai labai seniai Puryje gyveno panda, vardu Aržiūna Mišra (Arjun Mishra). Kiekvieną dieną jis perskaitydavo visą Bhagavad-gitą. Kadangi jis praleisdavo tiek daug laiko studijuodamas Gitą ir dėl jo nepajudinamo tikėjimo, vietiniai žmonės jį praminė Gita Panda. Jis buvo didis Viešpaties Jagannath'os garbintojas, labai atsidavusi siela. Kad ir kas nutiktų, viską jis priėmė kaip Viešpaties valią. Niekas negalėjo paveikti Gita Pandos.

Jis buvo neturtingas ir gyveno iš išmaldos. Kartą užėjo labai stiprus lietus ir Puryje lijo visą savaitę, tad Gita Panda neturėjo galimybės išeiti rinkti išmaldos. Kad ir kokias mažas atsargas jis turėjo, jos baigėsi labai greitai. Jis su šeima buvo priversti pasnikauti, tačiau Gita Panda dėl to nesijaudino. Jis laimingas leido dienas deklamuodamas Gitą. Jis buvo laimingas, kad negali niekur išeiti ir dėl to turi daugiau laiko Gitos skaitymui.

Žmona labai supyko ant jo. Ji ėmė bartis: "Jei neisi prašyti išmaldos, kaip manai, kokiu būdu išgyvens tavo šeima? Mes turime tris vaikus. Visi jie mirs, jei niekur neisi ir neatneši ko nors jiems!" Gita Panda buvo nesutrikdomas. Jis parodė žmonai posmą iš Bhagavad-gitos:
"Tačiau tiems, kas visad su ypatingu pasiaukojimu garbina Mane, medituoja Mano transcendentinį pavidalą, Aš atnešu viską, ko jiems trūksta, ir išsaugau tai, ką jie turi."

Jo elgesys žmoną tik dar labiau supykdė. Ji laukė dienų dienom, tačiau vyras vis tiek nieko neparnešė. Jis tiesiog kartojo: "Mes turime Juos pasikliauti, nes Jis sakė, kad Pats viskuo pasirūpins". Žmona svarstė, kiek dar laiko ji sugebės išlaukti. Vaikai buvo nepaprastai alkani dėl maisto stygiaus. Pagriebusi vyro Bhagavad-gitą, ji atsivertė posmą, kurį vis citavo vyras ir tris kartus perrėžė tą posmą. Tada, suirzusi ir pikta nuėjo miegoti kartu su vaikais. Po kiek laiko Gita Panda taip pat nuėjo ilsėtis.

Po kiek laiko Gitos Panda žmona išgirdo beldimą į duris. Ji atsikėlė iš lovos ir nuėjo atidaryti durų. Už durų stovėjo du labai gražūs berniukai, atnešę daugybę skirtingų ingredientų maisto gaminimui. Brahmini labai nustebo, matydama šiuos du labai gražius berniukus. Vienas iš jų buvo tamsus, o kito oda buvo pieno baltumo. Tamsusis berniukas pasakė brahmini: "Prašau, paimk šį maistą, kurį jums atsiuntė Gita Pandos draugas. Prašau, pagaminkit maistą ir prisivalgykite iki soties." Brahmini  buvo labai patenkinta matydama šiuos labai gražius berniukus, o kai išgirdo jo balsą, jos širdis prisipildė palaimos. Berniukams ji pajuto labai švelnius jausmus. Ji paprašė jų palaukti, kol ji paruoš maistą ir suvalgyti prasadą kartu. Bet berniukas atsakė: "Taip, mes labai norėtume pavalgyti prasado kartu su tavim ir tavo vyru, bet mano liežuvis supjaustytas ir aš nieko negaliu valgyti." Tai pasakę berniukai išėjo.

Gita Pandos žmona visus produktus padėjo į sandėliuką ir nuėjo pakviesti vyro, papasakoti jam apie juos ištikusią sėkmę. Kai Gita Panda atėjo ir pamatė, kad visas sandėlis pripildytas įvairiausiais produktais, jis paklausė žmonos: "Ar pamaitinai berniukus? Tikiuosi tau pavyko atsidėkoti už jų gerumą ir duoti jiems šiek tiek prasado." Žmona atsakė: "Aš prašiau jų palaukti ir suvalgyti ką nors, bet tamsusis berniukas pasakė, kad kažkas trijose vietose įpjovė jam liežuvį, todėl jis negali valgyti."

Kai Gita Panda tai išgirdo, jis tučtuojau suprato, kad tai buvo Pats Viešpats. Kadangi žmona tris kartus perrėžė Gitos posmą, žodžius, kurie išėjo iš lotosinės Viešpaties burnos, šis veiksmas atsispindėjo ant Jo liežuvio. Gitos Panda žmona suprato, kad Viešpats, tam kad patvirtintų Savo pažadą rūpintis Jam atsidavusiais, Pats atnešė bhogos Savo bhaktams. Gita Panda kartu su žmona tučtuojau išsiruošė į Jagannath'os šventyklą melsti atleidimo ir padėkoti Jam už Jo malonę. Kai jie prisiartino prie altoriaus, pamatė, kad ant Jagannath'os lūpų yra trys dėmės.

Versta iš Bhakti Purusottama Svamio knygos "Sri Jagannath. The Pastimes of the Lord of the Universe"

Bandhu Mohanty ir Viešpats Jagannatha

Kartą Orissoje, Džiajapurio mieste gyveno Bandhu Mohanty. Jis turėjo dvi dukteris ir sūnų. Jo žmona buvo labai paklusni. Jie gyveno labai skurdžiai, rinkdami išmaldą. Jis neturėjo santaupų - kiek tą dieną surinkdavo, tiek kitą dieną išleisdavo ir nieko nelikdavo. Bandhu Mohanty buvo didis Viešpaties Hari bhaktas. Jis paprastai savo dienas leisdavo kartodamas Viešpaties šventą vardą. Jis buvo gailestingas visoms gyvoms būtybėms, buvo labai sąžiningas ir su džiaugsmu tarnaudavo brahmanams. Jis buvo abejingas šeimybiniam gyvenimui, nes žinojo, kad viskas yra laikina, išskyrus šventus Viešpaties vardus. Juos kartodamas jis laimingas leido savo dienas.

Kartą į tas apylinkes užėjo sausra ir žmonės ėmė mirti iš bado. Bhandu Mohantjus ėjo į kitus kaimus prašydamas maisto, tačiau žmonės patys neturėjo ką valgyti, kaip gi jie galėjo duoti kažką Bhandu Mohantui? Jis grįžo namo tuščiomis rankomis, viską kelią medituodamas į Viešpatį. Žmona pasakė, kad vaikai labai alkani.  Jie nebegali toliau kęsti alkio kančių. Ji paprašė: "Argi neturi giminių, kurie galėtų mums padėti šiuo sunkiu laikotarpiu? Palikime šią vietą ir keliaukime kur nors, kur turi giminių". Bandhu Mohanty'jus atsakė: "Aš neturiu giminių, kurie galėtų mums padėti, bet turiu draugą. Tik Jis gyvena labai toli nuo čia. Jis yra geriausias iš žmonių. Jam nėra lygių. Jis gyvena Šri Kšetra Pun dhamoje. Jei kažkaip galėtume su juo susisiekti, mūsų problemos išsispręstų.". Žmona buvo labai laiminga tai girdėdama. Ji pasakė: "Tuomet keliaukime ten tučtuojau. Aš galiu nešti vieną vaiką. Tu neši kitą. Iškeliaukime nieko nelaukdami dabar pat. Kitaip visi mirsime." Bhandu Mohanty'jus buvo labai laimingas tai girdėdamas iš žmonos. Jis pagalvojo, kad būtų labai nuostabu nukeliauti į Šri Kšetrą ir gauti Viešpačių Jagannathos, Baladevos ir Subhadros daršaną.

Tad jie ėmė keliauti į Šri Kšetrą, į kurią pateko po keturių dienų. Jie priėjo prie Jagannathos šventyklos Liūto vartų. Tūkstančiai žmonių lankė šventyklą ir apsauga buvo labai griežta. Daugybė apsauginių laikė rankose lazdas. Kadangi negalėjo užeiti į vidų, šeima gavo Patita-pavanos daršaną, Viešpaties dievybės prie rytinių šventyklos vartų.  Tie, kurie neįleidžiami į šventyklą, šios dievybės daršaną gali gauti ten. Tuomet Bandhu Mohanty'jus nuėjo link pietų vartų prie Peja Nala, kur susirenka visas ryžių, virtų Jagannathos virtuvėje, krakmolas. Karvės geria šį skystį kaip peja. Bandhu Mohanty'jus buvo labai pavargęs. Jis prisėdo netoli pietų vartų. Žmona tarė: "Kodėl tu sėdi čia? Jau darosi vėlu. Jau beveik vakaras. Eikime į tavo draugo namus atsigaivinti ir ko nors užvalgyti. Mes esame labai pavargę ir alkani. Kur yra tavo draugo namai?". Vaikai ėmė verkti sakydami: "Mes labai alkani. Mes nebegalime daugiau kęsti alkio. Jei nepamaitinsi mūsų, mes tuoj mirsime."

Bandhu Mohanty atsakė jiems: "Šiandien draugo namuose labai daug svečių. Vartų sargai įleidžia tik atrinktus svečius į vidų. Jei kas pabandys įsiveržti jėga, bus sumušti. Pamiegokime čia šiąnakt. Mes galime atsigerti šiek tiek krakmolo iš Jagannath'os virtuvės ir praleisti naktį čia. Anksti ryte nueisime susitikti su draugu ir paprašysime jo suteikti mums pastogę ir maisto. Mano draugas yra labai gailestingas". Žmona sutiko su pasiūlymu. Susirado sudaužytą molio puodynę, atsigėrė ryžių krakmolo vandens ir alkis truputį atslūgo. Visi buvo labai nuvargę, tad greitai užmigo. Bandhu Mohanty'jus ėmė melstis Viešpačiui Jagannathai: "O visatos Viešpatie. Tu palaikai visą savo kūrinyją. Ar aš taip pat esu Tavo kūrinys? Mes čia mirštame iš alkio. Prašau, palaimink mus. Kitaip mes prarasime gyvybę. Prašau, apsvarstyk mūsų atvejį." Besimelsdamas Viešpačiui jis užmigo.

Tuo tarpu Viešpaties Jagannathos pudžiaris užbaigė vakaro aukojimą Viešpačiui. Baigęs pudžą jis užrakino šventyklos duris ir, laikydamas raktus rankoje, nužingsniavo link namų. Naktį Viešpats Jagannatha labai sunerimo, kad Jo atsidavusysis miega nieko nevalgęs. Jis negalėjo užmigti. "Mano draugas atėjo iš taip toli. Kaip Aš galiu ramiai miegoti jo nepamaitinęs? Jis atėjo galvodamas, kad Esu jo vienintelis draugas, ieškodamas Mano pagalbos." Tuomet visatos Viešpats nuėjo į sandėliuką ir paėmė vieną auksinę lėkštę. Ant jos sukrovė daug įvairaus maisto, tokio kaip pyragaičiai, saldūs ryžiai, ryžiai su daržovėmis, įvairių rūšių džiovinto saldaus prasado. Tuomet Jis nuėjo prie šventyklos pietinių vartų. Viešpats pašaukė: "O, mano brangusis Bandhu, prašau, ateik čia!". Bandhu išgirdo, kad kažkas šaukia jį vardu. Jis pagalvojo: "Galbūt jie šaukia kažką kitą. Turėtų būti daug žmonių su tokiu vardu. Nieks nežino, kad esu čia, taigi kodėl jie turėtų šaukti mane?" Taip galvodamas jis neatsiliepė. Tada Viešpats dar kartą pašaukė: "O Bandhu Moanty iš Džiajapurio, prašau, paklausyk. Kartu su šeima esate apsistoję netoli Peja Nala. Prašau, ateik čia. Aš atnešiau jums maisto". Tai išgirdęs Bandhu nuėjo ir pamatė seną brahmaną, besiruošiantį jam įduoti lėkštę, pilną įvairiausio maisto. Viešpats, įgavęs seno brahmano formą, pasakė Bandhu: "Prašau, priimk šį maistą ir pamaitink savo šeimos narius. Ryt ryte aš suorganizuosiu viską jums". Tai pasakęs Viešpats pradingo. Bandhu paėmė prasadą jausdamasis labai laimingu. Jis pažadino visą šeima ir jie visi drauge pagerbė prasadą pilni laimės, o tuomet vėl užmigo jau su pilnais pilvais. Išplovęs lėkštę Bandhu nuėjo prie pietinių vartų ir ją grąžino. Jis pastumė duris, tikėdamasis, kad brahmanas bus ten ir jis galės grąžinti lėkštę. Tačiau jo nuostabai, brahmano nebuvo. Bandhu grįžo atgal, kur visa šeima miegojo, suvyniojo lėkštę į rūbus, nusprendęs ją grąžinti ryte.

Anksti ryte Viešpaties jagannathos pudžiariai atvėrė šventyklos vartus. Visi buvo užsiėmę savo individualiomis tarnystėmis. Kai jie atidarė sandėliuką, jie atrado, kad trūksta auksinės Viešpaties Jagannathos lėkštės. Lėkštė buvo pavogta! Pudžiariai apie tai pranešė šventyklos administracijai, policija suėmė visus pudžiarius ir juos primušė, manydami, kad tik pudžiaris galėjo pavogti lėkštę, kuri buvo sandėliuke. Taip jau nutiko, kad kai kurie žmonės pastebėjo vieną žmogų, kartu su visa šeima miegantį netoli pietinių vartų. Jie pastebėjo auksinę lėkštę, įsuktą į rūbus. Lėkštė spindėjo saulės spinduliuose. Tučtuojau keletas žmonių sučiupo Bandhu Mohanty'jų. Jie surišo jį su virve, žiauriai sumušė ir atėmė auksinę lėkštę. Bandhu Mohanty'jus kartu su žmona bandė paaiškinti, kaip vienas brahmanas davė šią lėkštę pilną prasado vidury nakties. Pavalgę jie norėjo lėkštę grąžinti, bet nerado to brahmano, todėl suvyniojo ją į rūbus. Mandhu Mohanty'jus ir žmona kreipėsi į policiją: "Mes nekalti. Kodėl jūs mus mušate be kaltės?" Bet niekas nekreipė dėmesio į tai, ką jie sakė. Jis buvo areštuotas ir pasodintas į kalėjimą. Bandhu Mohanty'jus nukreipė mintis į Viešpatį Jagannathą ir ėmė melstis: "Brangus Viešpatie Jagannatha, aš esu nuodėmingiausias žmogus šioje visatoje. Tu esi malonės vandenynas. Nėra labiau nuodėmingo, nei aš, ir nėra maloningesnio puolusioms sieloms už Tave. Kad ir ką nuspręstum padaryti su manim, prašau, daryk. Neturiu kito prieglobsčio, tik Tave." Galvodamas tai jis meditavo į Viešpaties lotosines pėdas.

Vėliau tą patį vakarą visi šventyklos bhaktai užbaigė savo tarnystes Viešpačiui ir grįžo į savo namus. Viešpats, kuris yra visa persmelkiantis ir nuolatos nerimaujantis dėl Savo atsidavusiųjų, negalėjo toleruoti savo atsidavusiojo kančių. Jis tučtuojau užlipo ant Garudos ir nuskrido į Karaliaus rūmus. Tuo metu karalius miegojo. Viešpats apsireiškė Karaliaus sapne ir pasakė jam: "O karaliau, prašau išklausyk: kai svečiai ateina į tavo namus, ar leidi jiems pasilikti nepamaitinęs ir nepasirūpinęs jais? Ar yra bent vienas, kuris tavo rūmuose liko alkanas? Mano draugas nuėjo tolimą kelią nuo Džiajapurio kartu su visa šeima be galo tikėdamas Manimi. Aš atnešiau jiems maisto. Ar aš iššvaiščiau tavo tėvo nuosavybę? Savo draugui prasado atnešiau ant Savo auksinės lėkštės. Kur tu matai problemą? Tavo žmonės sučiupo jį su visa šeima ir žiauriai sumušė. Jie surišo jiems rankas ir kojas ir įmetė į kalėjimą. Dabar mano draugo visa šeima stipriai kenčia. Aš tau įsakau tučtuojau eiti į Purį ir išleisti juos iš kalėjimo, nuplauti jų lotosines pėdas su didžiausiu nuolankumu. Duok jiems geriausius rūbus ir papuošalus. Uždėk tiurbaną ant mano draugo galvos, kad parodytum jam didžiausią pagarbą. Mano draugui turi tarnauti taip pat, kaip ir Man. Jam ir jo šeimai teiksi geriausio maisto ir apgyvendinsi juos iki gyvenimo galo. Jei neįvykdysi Mano nurodymo, tavo šeima bus sunaikinta." Tai pasakęs Viešpats jagannatha pažadino karalių ir paliko rūmus.

Karalius tučtuojau sukvietė visus ministrus ir viską jiems paaiškino. Jis asmeniškai nuvyko į kalėjimą, kad išlaisvintų Bandhu Mohanty'jų ir nuoširdžiai jį paškovino. Karalius pasakė: "Mao gyvenimas tapo sėkmingu tiesiog gavus tavo daršaną. dabar esu palaimintas. Prašau atleisk man už visas skriaudas, kurias suteikė tau mano žmonės.". Tai pasakęs karalius atliko Bandhu Mohanty'jui abhišeką su ševentu vandeniu, davė daug rūbų, uždėjo tiurbaną su didžiausia pagarba. Jis suorganizavo visos Bhandhu Mohanty'jaus šeimos išlaikymą iki pat jų gyvenimo galo. Karalius gerbė juos tarsi savo gimines. Jis surado jiems namą netoli pietinių šventyklos vartų. Bandhu Mohanty'jus buvo labai laimingas, galėdamas apsistoti netoli savo draugo Viešpaties Jagannathos. Jis laimingas tarnavo Viešpačiui Jagannathai kartu su vis šeima iki savo dienų galo. 

Tai yra Viešpaties jagannathos bhakta-vatsalya nuotaikos pavyzdys. Jis atsiliepia visiems, kas Jam tarnauja su didžiausiu tikėjimu. Jis yra labai brangus Jo ištikimiems astidavusiems. Kam trūksta tikėjimo, Viešpats Jagannatha yra labai toli. Tie, kas klausosi apie šiuos žaidimus su Bandhu Mohanty, išsilaisvins nuo nuodėmingos veiklos pasėkmių. Juos lydės sėkmė ir jie niekados nepamatus Yama-lokos. Tai Vedų raštų verdiktas.

Versta iš: 

http://nitaaiveda.com/All_Scriptures_By_Acharyas/Bhakti_Purushottama_Swami/Lord_Shri_Jagannatha_at_Puri/Bandhu_Mohanty.htm

Viešpats Jagannatha ir išdidus bhaktas: tikra istorija

1727 m. Dhananjay Mehtoje, turtingas žmogus iš Hyderabad miesto pietų Indijoje, atvyko į Jagannatha Purį kartu su savo šeima. Jis, asmeniškai, netikėjo į Jagannathą ir didžiavosi savo turtais. Kol buvo Puryje, jis nusprendė mesti iššūkį šiam keistam pavidalui iš medžio. Šventykloje maistas Dievybėms siūlomas tris kartus per dieną kasdien. Dhananjay Mehta viešai paskelbė, kad jis paaukos šimtą tūkstančių rupijų Jagannathai, jei šventyklos vyrėjai sugebės išleisti visą sumą, tam kad paruoštų maistą Viešpačiams pasiūlyti. Tomis dienomis vaisiai ir daržovės buvo labai pigūs. Netgi  šimtas rupijų buvo pakankama suma, kad nupirkti produktų prasadui ruošti. Ką vyrėjai darys su tūkstančių rupijų, jau nekalbant apie šimtą tūkstančių rupijų? Dhananjayos iššūkis sukėlė problemą Jagannath'os garbintojams, jie buvo labai nusiminę, matydami tokį požiūrį taip vadinamo bhakto.

Šventikas svarstė: "Ar jam pasakyti, kad tokia suma yra visiškai per didelė? Ar turėtume mes jam pasakyti, kad jis duotų mažesnį paaukojimą? Ar nebūtų per daug gėdinga to prašyti jo? Mes žinome, kad Jagannath'a yra didis, Jo šventykla yra didinga, Jo ritualai  yra mistiški ir dieviški - tad kaip gi mes galime prašyti žmogaus paaukoti mažiau, kad mes, paprasti mirtingieji, galėtume susitvarkyti su suma?"

Tuo metu svietas buvo pats brangiausias ingredientas, taigi šventikas pradėjo galvoti, kad jie galėtų nupirkti pakankamai didelį kiekį sviesto, iš kurio padarytų ghee ir panaudotų maisto gaminimui. Koks prasadas galėtų būti gaminamas vien tik ant ghee? Ptas brangiausias ir skaniausias prasadas gali būti lengvai pagamintas su sviestu ir kokoso palmių saldumynais už dešimt tūkstančių rupijų, bet milijonierius iš Hyderabado nori pasiūlyti prasadą, kainuojantį šimtą tūkstančių rupijų! Kadangi Jagannatha šventykla buvo pirmoji įkurta, lakhai (vienas lakhas lygus vienam šimtui tūkstančių) žmonių tiekdavo mahažprasadą į šventyklos Ananda Bazaar (turgų). Iki pat šios dienos ten galima rasti begales delikatesų. Tiesą sakant, Jagannathos šventykla yra vienintelė šventykla pasaulyje, kur maha-prasadas gerbiamas netgi labiau, už galimybę pamatyti pačią Dievybę. Visi jį gali valgyti, nepriklausomai nuo kastos, spalvos ar tikėjimo. Ir visgi, niekad anksčiau tokia problema nebuvo iškilusi. Šventyklos vyrėjai neišmanė, ką daryti. Neegzistuoja toks prasadas, kuris galėtų būti pagamintas už šimtą tūkstančių rupijų!

Galiausiai jie nusprendė: "Papasakokime apie šią problemą Viešpačiui ir tegul viskas būna Jo valioje. Viešpats Jagannatha ne žmogus iš kraujo ir mėsos, kad Jam melstųsi dėl paprastų klausimų. Surenkime dharana - grupinę maldą. Niekas negali atsispirti prieš Jo norus." Taigi, vyriausiasis šventikas kartu su kitais šventikais ėmė nuoširdžiai melstis: "O Viešpatie, prašom išsirink maistą, kurio labiausiai norėtum."

Tuo pačiu metu, Dhananjay nekantravo sugrįžti prie savo verslo reikalų į Hyderabad. Jis nenorėjo likti Puryje nors kiek ilgiau. Taigi, jis paprašė vyriausiojo šventiko kitą rytą jį informuoti apie jų sprendimą dėl prasado. Šventikas atsakė, kad jis laukia Viešpaties atsakymo. Tai buvo kaip tik tai, ko Dhananjay ir troško ir tam, kad pamatytų nugalėtą šventiką, jis nusprendė pasilikti Puryje šiek tiek ilgiau. Tokiu saldžiu būdu Viešpats davė jam pamoką.

Šimtas tūkstančių rupijų yra tarsi juokinga išmalda Viešpačiui, kuris valdo nesuskaičiuojamą daugybę visatų. Ilgai nelaukęs Viešpats į šventiko maldą atsakė sapne: "Tegul Dhananjay Man pasiūlo didelį gabalą pano (Viešpačiui siūlomas patiekalas, kuris susideda iš įvairių įdarų, suvyniotų į betelio lapus). Tačiau betelio riešutai turi būti apibarstyti ne laimu, o smulkiai maltų perlų milteliais. Dar daugiau, tie perlai turi būti paimti iš ypatingos rūšies dramblio galvos".

Dabar jau vienas pano gabaliukas negali būti nupirktas už jokius pinigus - netgi šiandien tai kainuotų apie penkiasdešimt paisų, bet su rečiausiais ingredientais viduje, jis būtų žymiai brangesnis. Šventikas tučtuojau nuskubėjo pas Dhananjay ir papasakojo savo sapno turinį. "Argi tai ne nuostabu? Jagannatha nori papraščiausio betelio riešuto, tačiau jis turi būti pagamintas su perlų, išimtų iš dramblio galvos, dulkėmis."

Tai išgirdus Dhananjay veidas išbalo. Jis pagalvojo: "Papraščiausias betelio riešutas! Nieko daugiau, nei tai!" Yra sakoma, kad dramblys kainuoja šimtą tūkstančių rupijų, ar būtų gyvas, ar miręs. Kiek reiktų nužudyti ypatingos rūšies dramblių, kad rasti vieną perlą jo galvoje? Ne kiekvienas dramblys turi perlą kaktoje. Tai retas fenomenas. Tiesą sakant, vienas iš milijono turi perlą kaktoje. Dhananjajaus galva apsvaigo ir jam teko pripažinti pralaimėjimą. Jis nebuvo pajėgus pasiūlyti net ir vieno betelio riešuto Viešpačiui Jagannathai. Nusirišęs tiurbaną ir nusiovęs sandalus, jis nubėgo pas Viešpati su pilna sterble rupijų. Milžiniška minia sekė, stebėdama keistą reginį.

Viešpats nugalėjo milijonierių jo paties žaidime su doleriais ir centais. Pagaliau žmogaus puikybė buvo sutriuškinta. Jis raudojo priešais dievybę, siekdamas užmegzti ryšį su Jagannatha nesulaikomai verkdamas kaip vaikas. Visiškai atsidavęs ir nugalėtas jis meldėsi: "O Viešpatie, aš padariau kvailą žmogišką klaidą, nes esu visiškai nepajėgus pasiūlyti Tau netgi vieno betelio riešuto. Ką gi dar galėčiau tau pasiūlyti? O Viešpatie, atleisk man. Aš esu puolęs žmogus, menkas prieš Tave. Viskas yra tavo ir Tu esi viskas. Paimk viską, ką aš turiu. Prašau, priimk tik saldžiai kvepiantį raudoną betelio riešutą iš mano širdies"


Jaya Jagannatha!

Versta iš: http://www.iskcondesiretree.net/profiles/blogs/lord-jagannatha-crushes-the-pride

Kaip atsirado šį unikali Viešpaties Jagannath forma

Viešpats Krišna gyveno Dvarakoje su savo 16.108 žmonomis. Kadangi kiekviena iš 16.108 žmonų turėjo savo atskirus rūmus, Krišna taip pat pasidalino į 16.108 formas ir tuo pačiu metu buvo su visomis žmonomis. Tai padaryti galėjo tik Krišna, joks mirtingasis to neįstengtų padaryti, tad mums nereiktų net bandyti imituoti paslaptingus Krišnos žaidimus. Visos Dvarakos karalienės buvo nepaprastai laimingos ir iš visų jėgų stengėsi pamaloninti Viešpatį. Bet karalienės vis užtikdavo Krišną, paskendusį prisiminimuose apie Vrindavane vykusius žaidimus. Tai jas suintrigavo. Jos pradėjo galvoti: "Kas tokio didingo ir ypatingo nutiko Vrindavane, kad Krišna nuolat visiškai pasineria į Savo vaikystės prisiminimus?" Jų šidyse kilo troškimas sužinoti apie Krišnos vaikystės dienas Vrindavane.

Karalienės prisiartino prie Motinos Rohini, kuri buvo Viešpaties žaidimų Vrindavane liudininkė ir paprašė viską joms papasakoti. Motina Rohini sutiko, bet įspėjo, kad Krišna ir Balarama negali apie tuos žaidimus išgirsti, nes jei išgirs, visiškai nugrims į emocijas.Taigi, buvo nuspręsta Subhadrą, Krišnos ir Balaramos sesę, palikti sargyboje prie durų. Ji turėjo tučtuojau pranešti Motinai Rohini, jei Krišna su Balarama ims artintis. 

Motina Rohini ėmė pasakoti apie žaidimus, o Subhadra stovėjo durų sargyboje. Žaidimai buvo tokie nuostabūs, kad Motina Rohini, visos karalienės ir Subhadra visiškai paniro į juos. Tuo tarpu Krišna ir Balarama pajuto, kad rūmuose vyksta kažkas ypatingo, taigi tučtuojau ten nuskubėjo. Subhadra, kuri buvo visiškai įsijautusi į žaidimų klausymąsi, nepastebėjo, kad atėjo Krišna su Balarama. Žaidimų istorijos buvo tokios saldžios ir pilnos nektaro, kad Krišna, Balarama ir Subhadra ėmė jausti maha-bhava. Jų akys išsiplėtė ir tapo didelėmis, veidai padidėjo, kojos ir rankos įsitraukė į kūnus - šios savybės buvo unikalios ir niekados anksčiau nematytos. Tuo pačiu metu Narada Muni atkeliavo į svečius ir pamatė dar niekad nematytą pavidalą. Išvydę Naradą Muni, visi trys atgavo savo normalius pavidalus. Bet Narada Munis ėmė maldauti Viešpaties, kad Jis leistų kitiems taip pat išvysti šias unikalias ir retas Jo formas. Viešpats Krišna sutiko ir pasakė, kad Jie šiomis formomis apsireikš kaip Viešpats Jagannath, Viešpats Baladeva ir Subhadra Jagannath Puryje tam, kad pamalonintų bhaktus.

Štai dėl ko Viešpats Jagannath, Viešpats Baladeva ir Subhadra devi turi tokius unikalius ir gražius pavidalus Jagannath Puryje. 

Versta iš: http://www.iskcondesiretree.net/profiles/blogs/reason-behind-lord-jagannath-s-unique-form

Viešpačiai ir musulmonas

Viešpats Jagannath'a yra labai populiarus čia. Skirtingų kaimų gyventojų Jis yra laikomas labai galinga Dievybe, netgi musulmonai kartais garbina Jį. Snan-yatros metu jie atneša savo aukas Viešpačiui Jagannath'ai. Tą dieną vyksta didelė šventė. Taigi, visi atneša pieno ir valgių pasiūlyti Viešpačiui Jagannath'ai. 

Kartą Snan-yatros metu, tai buvo maždaug 15 metų atgal, atėjo ir du rikšų vairuotojai. Vienas riškos vairuotojas pasiėmė šiek tiek kičerio (ryžių ir žirnių košė) prasado (Dievui paaukotas maistas) ir šiek tiek paėmė savo draugui, kuris buvo musulmonas ir nenorėjo užeiti į vidų. 

Rikšos vairuotojas sako savo musulmonui draugui: "Aš tau vis tiek atnešiau šiek tiek prasado", bet draugas numetė maistą ant žemės ir pasakė: "Mes nevalgome šitų dalykų". 

Tą naktį musulmonas susapnavo kaip Viešpats Balarama sėdi ant jo, spaudžia jį ir muša. Musulmonas labai išsigando. Subhadra taip pat buvo sapne. Ji juokėsi ir sakė: "Nužudyk jį, nužudyk jį!". Ir Viešpats jagannath'a taip pat juokėsi. 

Kitą dieną šis musulmonas atėjo labai nuolankus pas Dievybes, pagarbino Viešpatį Jagannath'ą ir paprašė šiek tiek kičerio maha-prasado. Bet nieko nebebuvo likę. "Bet gal nors truputėlis liko?"- musulmonas ėmė maldauti. Tad pudžiaris nuėjo paieškoti puoduose, rado ir musulmonas laimingas paėmė tai.

http://www.iskcondesiretree.net/profiles/blogs/pastimes-of-lord-jagannath

Viešpats Jagannath'a ir epidemija

Kartą užėjo rimta epidemija, labai daug žmonių susirgo, o kai kurie ligoniai netgi mirė. 

Viešpats Jagannath'a pasirodė pudžiariui (pujari - tas, kuris tarnauja šventykoje Dievybėms, atlieka apeigas, siūlo maistą, rengia, prausia ir t.t.) sapne ir pasakė, kokiais vaistais reikia gydyti tą ligą. Taigi ryte pudžiaris sukvietė visą kaimą ir liepė jiems surinkti reikiamus ingredientus vaistams. Tačiau vieno ingrediento jie negalėjo rasti, nes jis neaugo jų vietovėje. Vėliau tą dieną mažas berniukas atėjo, nešdamas šaką, kurią atidavė pudžiario žmonai, sakydamas: "Aš atnešiau tai tavo vyrui, bet jo čia nėra, taigi atiduodu tau." 

Kai pudžiaris sugrįžo ir pamatė šaką, jis labai susijaudino ir pasakė: "O, tai kaip tik tai, ko mums reikėjo, tai paskutinis augalas, kurio reikia, kad pagamintume vaistus! Kas atnešė tai?". Žmona atsakė: "Labai mielas mažas berniukas atnešė ją. Nemanau, kad jis iš mūsų kaimo, bent jau nesu jo mačiusi anksčiau". Taigi, jie padarė vaistus ir visi pasveiko.

Nuo tos dienos Viešpats Jagannath'a pelnė pagarbą iš netgi ne hindu.

Versta iš: http://www.iskcondesiretree.net/profiles/blogs/pastimes-of-lord-jagannath