Bandhu Mohanty ir Viešpats Jagannatha

Kartą Orissoje, Džiajapurio mieste gyveno Bandhu Mohanty. Jis turėjo dvi dukteris ir sūnų. Jo žmona buvo labai paklusni. Jie gyveno labai skurdžiai, rinkdami išmaldą. Jis neturėjo santaupų - kiek tą dieną surinkdavo, tiek kitą dieną išleisdavo ir nieko nelikdavo. Bandhu Mohanty buvo didis Viešpaties Hari bhaktas. Jis paprastai savo dienas leisdavo kartodamas Viešpaties šventą vardą. Jis buvo gailestingas visoms gyvoms būtybėms, buvo labai sąžiningas ir su džiaugsmu tarnaudavo brahmanams. Jis buvo abejingas šeimybiniam gyvenimui, nes žinojo, kad viskas yra laikina, išskyrus šventus Viešpaties vardus. Juos kartodamas jis laimingas leido savo dienas.

Kartą į tas apylinkes užėjo sausra ir žmonės ėmė mirti iš bado. Bhandu Mohantjus ėjo į kitus kaimus prašydamas maisto, tačiau žmonės patys neturėjo ką valgyti, kaip gi jie galėjo duoti kažką Bhandu Mohantui? Jis grįžo namo tuščiomis rankomis, viską kelią medituodamas į Viešpatį. Žmona pasakė, kad vaikai labai alkani.  Jie nebegali toliau kęsti alkio kančių. Ji paprašė: "Argi neturi giminių, kurie galėtų mums padėti šiuo sunkiu laikotarpiu? Palikime šią vietą ir keliaukime kur nors, kur turi giminių". Bandhu Mohanty'jus atsakė: "Aš neturiu giminių, kurie galėtų mums padėti, bet turiu draugą. Tik Jis gyvena labai toli nuo čia. Jis yra geriausias iš žmonių. Jam nėra lygių. Jis gyvena Šri Kšetra Pun dhamoje. Jei kažkaip galėtume su juo susisiekti, mūsų problemos išsispręstų.". Žmona buvo labai laiminga tai girdėdama. Ji pasakė: "Tuomet keliaukime ten tučtuojau. Aš galiu nešti vieną vaiką. Tu neši kitą. Iškeliaukime nieko nelaukdami dabar pat. Kitaip visi mirsime." Bhandu Mohanty'jus buvo labai laimingas tai girdėdamas iš žmonos. Jis pagalvojo, kad būtų labai nuostabu nukeliauti į Šri Kšetrą ir gauti Viešpačių Jagannathos, Baladevos ir Subhadros daršaną.

Tad jie ėmė keliauti į Šri Kšetrą, į kurią pateko po keturių dienų. Jie priėjo prie Jagannathos šventyklos Liūto vartų. Tūkstančiai žmonių lankė šventyklą ir apsauga buvo labai griežta. Daugybė apsauginių laikė rankose lazdas. Kadangi negalėjo užeiti į vidų, šeima gavo Patita-pavanos daršaną, Viešpaties dievybės prie rytinių šventyklos vartų.  Tie, kurie neįleidžiami į šventyklą, šios dievybės daršaną gali gauti ten. Tuomet Bandhu Mohanty'jus nuėjo link pietų vartų prie Peja Nala, kur susirenka visas ryžių, virtų Jagannathos virtuvėje, krakmolas. Karvės geria šį skystį kaip peja. Bandhu Mohanty'jus buvo labai pavargęs. Jis prisėdo netoli pietų vartų. Žmona tarė: "Kodėl tu sėdi čia? Jau darosi vėlu. Jau beveik vakaras. Eikime į tavo draugo namus atsigaivinti ir ko nors užvalgyti. Mes esame labai pavargę ir alkani. Kur yra tavo draugo namai?". Vaikai ėmė verkti sakydami: "Mes labai alkani. Mes nebegalime daugiau kęsti alkio. Jei nepamaitinsi mūsų, mes tuoj mirsime."

Bandhu Mohanty atsakė jiems: "Šiandien draugo namuose labai daug svečių. Vartų sargai įleidžia tik atrinktus svečius į vidų. Jei kas pabandys įsiveržti jėga, bus sumušti. Pamiegokime čia šiąnakt. Mes galime atsigerti šiek tiek krakmolo iš Jagannath'os virtuvės ir praleisti naktį čia. Anksti ryte nueisime susitikti su draugu ir paprašysime jo suteikti mums pastogę ir maisto. Mano draugas yra labai gailestingas". Žmona sutiko su pasiūlymu. Susirado sudaužytą molio puodynę, atsigėrė ryžių krakmolo vandens ir alkis truputį atslūgo. Visi buvo labai nuvargę, tad greitai užmigo. Bandhu Mohanty'jus ėmė melstis Viešpačiui Jagannathai: "O visatos Viešpatie. Tu palaikai visą savo kūrinyją. Ar aš taip pat esu Tavo kūrinys? Mes čia mirštame iš alkio. Prašau, palaimink mus. Kitaip mes prarasime gyvybę. Prašau, apsvarstyk mūsų atvejį." Besimelsdamas Viešpačiui jis užmigo.

Tuo tarpu Viešpaties Jagannathos pudžiaris užbaigė vakaro aukojimą Viešpačiui. Baigęs pudžą jis užrakino šventyklos duris ir, laikydamas raktus rankoje, nužingsniavo link namų. Naktį Viešpats Jagannatha labai sunerimo, kad Jo atsidavusysis miega nieko nevalgęs. Jis negalėjo užmigti. "Mano draugas atėjo iš taip toli. Kaip Aš galiu ramiai miegoti jo nepamaitinęs? Jis atėjo galvodamas, kad Esu jo vienintelis draugas, ieškodamas Mano pagalbos." Tuomet visatos Viešpats nuėjo į sandėliuką ir paėmė vieną auksinę lėkštę. Ant jos sukrovė daug įvairaus maisto, tokio kaip pyragaičiai, saldūs ryžiai, ryžiai su daržovėmis, įvairių rūšių džiovinto saldaus prasado. Tuomet Jis nuėjo prie šventyklos pietinių vartų. Viešpats pašaukė: "O, mano brangusis Bandhu, prašau, ateik čia!". Bandhu išgirdo, kad kažkas šaukia jį vardu. Jis pagalvojo: "Galbūt jie šaukia kažką kitą. Turėtų būti daug žmonių su tokiu vardu. Nieks nežino, kad esu čia, taigi kodėl jie turėtų šaukti mane?" Taip galvodamas jis neatsiliepė. Tada Viešpats dar kartą pašaukė: "O Bandhu Moanty iš Džiajapurio, prašau, paklausyk. Kartu su šeima esate apsistoję netoli Peja Nala. Prašau, ateik čia. Aš atnešiau jums maisto". Tai išgirdęs Bandhu nuėjo ir pamatė seną brahmaną, besiruošiantį jam įduoti lėkštę, pilną įvairiausio maisto. Viešpats, įgavęs seno brahmano formą, pasakė Bandhu: "Prašau, priimk šį maistą ir pamaitink savo šeimos narius. Ryt ryte aš suorganizuosiu viską jums". Tai pasakęs Viešpats pradingo. Bandhu paėmė prasadą jausdamasis labai laimingu. Jis pažadino visą šeima ir jie visi drauge pagerbė prasadą pilni laimės, o tuomet vėl užmigo jau su pilnais pilvais. Išplovęs lėkštę Bandhu nuėjo prie pietinių vartų ir ją grąžino. Jis pastumė duris, tikėdamasis, kad brahmanas bus ten ir jis galės grąžinti lėkštę. Tačiau jo nuostabai, brahmano nebuvo. Bandhu grįžo atgal, kur visa šeima miegojo, suvyniojo lėkštę į rūbus, nusprendęs ją grąžinti ryte.

Anksti ryte Viešpaties jagannathos pudžiariai atvėrė šventyklos vartus. Visi buvo užsiėmę savo individualiomis tarnystėmis. Kai jie atidarė sandėliuką, jie atrado, kad trūksta auksinės Viešpaties Jagannathos lėkštės. Lėkštė buvo pavogta! Pudžiariai apie tai pranešė šventyklos administracijai, policija suėmė visus pudžiarius ir juos primušė, manydami, kad tik pudžiaris galėjo pavogti lėkštę, kuri buvo sandėliuke. Taip jau nutiko, kad kai kurie žmonės pastebėjo vieną žmogų, kartu su visa šeima miegantį netoli pietinių vartų. Jie pastebėjo auksinę lėkštę, įsuktą į rūbus. Lėkštė spindėjo saulės spinduliuose. Tučtuojau keletas žmonių sučiupo Bandhu Mohanty'jų. Jie surišo jį su virve, žiauriai sumušė ir atėmė auksinę lėkštę. Bandhu Mohanty'jus kartu su žmona bandė paaiškinti, kaip vienas brahmanas davė šią lėkštę pilną prasado vidury nakties. Pavalgę jie norėjo lėkštę grąžinti, bet nerado to brahmano, todėl suvyniojo ją į rūbus. Mandhu Mohanty'jus ir žmona kreipėsi į policiją: "Mes nekalti. Kodėl jūs mus mušate be kaltės?" Bet niekas nekreipė dėmesio į tai, ką jie sakė. Jis buvo areštuotas ir pasodintas į kalėjimą. Bandhu Mohanty'jus nukreipė mintis į Viešpatį Jagannathą ir ėmė melstis: "Brangus Viešpatie Jagannatha, aš esu nuodėmingiausias žmogus šioje visatoje. Tu esi malonės vandenynas. Nėra labiau nuodėmingo, nei aš, ir nėra maloningesnio puolusioms sieloms už Tave. Kad ir ką nuspręstum padaryti su manim, prašau, daryk. Neturiu kito prieglobsčio, tik Tave." Galvodamas tai jis meditavo į Viešpaties lotosines pėdas.

Vėliau tą patį vakarą visi šventyklos bhaktai užbaigė savo tarnystes Viešpačiui ir grįžo į savo namus. Viešpats, kuris yra visa persmelkiantis ir nuolatos nerimaujantis dėl Savo atsidavusiųjų, negalėjo toleruoti savo atsidavusiojo kančių. Jis tučtuojau užlipo ant Garudos ir nuskrido į Karaliaus rūmus. Tuo metu karalius miegojo. Viešpats apsireiškė Karaliaus sapne ir pasakė jam: "O karaliau, prašau išklausyk: kai svečiai ateina į tavo namus, ar leidi jiems pasilikti nepamaitinęs ir nepasirūpinęs jais? Ar yra bent vienas, kuris tavo rūmuose liko alkanas? Mano draugas nuėjo tolimą kelią nuo Džiajapurio kartu su visa šeima be galo tikėdamas Manimi. Aš atnešiau jiems maisto. Ar aš iššvaiščiau tavo tėvo nuosavybę? Savo draugui prasado atnešiau ant Savo auksinės lėkštės. Kur tu matai problemą? Tavo žmonės sučiupo jį su visa šeima ir žiauriai sumušė. Jie surišo jiems rankas ir kojas ir įmetė į kalėjimą. Dabar mano draugo visa šeima stipriai kenčia. Aš tau įsakau tučtuojau eiti į Purį ir išleisti juos iš kalėjimo, nuplauti jų lotosines pėdas su didžiausiu nuolankumu. Duok jiems geriausius rūbus ir papuošalus. Uždėk tiurbaną ant mano draugo galvos, kad parodytum jam didžiausią pagarbą. Mano draugui turi tarnauti taip pat, kaip ir Man. Jam ir jo šeimai teiksi geriausio maisto ir apgyvendinsi juos iki gyvenimo galo. Jei neįvykdysi Mano nurodymo, tavo šeima bus sunaikinta." Tai pasakęs Viešpats jagannatha pažadino karalių ir paliko rūmus.

Karalius tučtuojau sukvietė visus ministrus ir viską jiems paaiškino. Jis asmeniškai nuvyko į kalėjimą, kad išlaisvintų Bandhu Mohanty'jų ir nuoširdžiai jį paškovino. Karalius pasakė: "Mao gyvenimas tapo sėkmingu tiesiog gavus tavo daršaną. dabar esu palaimintas. Prašau atleisk man už visas skriaudas, kurias suteikė tau mano žmonės.". Tai pasakęs karalius atliko Bandhu Mohanty'jui abhišeką su ševentu vandeniu, davė daug rūbų, uždėjo tiurbaną su didžiausia pagarba. Jis suorganizavo visos Bhandhu Mohanty'jaus šeimos išlaikymą iki pat jų gyvenimo galo. Karalius gerbė juos tarsi savo gimines. Jis surado jiems namą netoli pietinių šventyklos vartų. Bandhu Mohanty'jus buvo labai laimingas, galėdamas apsistoti netoli savo draugo Viešpaties Jagannathos. Jis laimingas tarnavo Viešpačiui Jagannathai kartu su vis šeima iki savo dienų galo. 

Tai yra Viešpaties jagannathos bhakta-vatsalya nuotaikos pavyzdys. Jis atsiliepia visiems, kas Jam tarnauja su didžiausiu tikėjimu. Jis yra labai brangus Jo ištikimiems astidavusiems. Kam trūksta tikėjimo, Viešpats Jagannatha yra labai toli. Tie, kas klausosi apie šiuos žaidimus su Bandhu Mohanty, išsilaisvins nuo nuodėmingos veiklos pasėkmių. Juos lydės sėkmė ir jie niekados nepamatus Yama-lokos. Tai Vedų raštų verdiktas.

Versta iš: 

http://nitaaiveda.com/All_Scriptures_By_Acharyas/Bhakti_Purushottama_Swami/Lord_Shri_Jagannatha_at_Puri/Bandhu_Mohanty.htm